trys filmai

Yra tokių žmonių, kurie vis išprovokuoja manyje mintį. Pirmiau itin nekreipiu dėmesio, tačiau ta mintis vis auga galvos pašonėje, kol galų gale pasiekia mano pirštų galus, o šie surenka tekstą.  Tai yra galutinis rezultatas.

Kovos klubas

Kas skato mano tinklaraštį jau kurį laiką, nebus pamatę kažką naujo, nes Kovos klubas jau buvo aprašytas (skaityti čia). Tai yra neblėstanti žymė tiek mano peržiūrėtų filmų istorijoje, tiek mąstyme, postūmis domėtis D. Fincherio ir Ch. Palahniuko kūryba, kuri atvėrė dar daugiau durų į savęs ir aplinkos supratimą. Nufilmavimas, detalės, aktorių parinkimas ir dialogai - visa tai išpildo visus lūkesčius šiame filme, kurį, nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad mačiau daugiau nei 8 kartus.

Atskalūno laiškai

Nesvarbu po kiek dar laiko ar kokios nuotaikos būdama pamatysiu Atskalūno laiškus, visada patirsiu dvejopus jausmus. Jis primena, kad nesvarbu koks vienišas jautiesi, nesi vienas ir kad gali atrasti vilties ir džiaugsmo mažuose dalykuose, kurie išties neatrodo ypatingi. Ir dar man būna labai slogu. Nors pagrindinio veikėjo gyvenimas buvo labiau užgožtas liūdesio, jo šviesiosios valandos buvo tiesiog didingos. Be to L. Lermanui visados tinka sutrikusio, pasimetusio, tylenio paauglio vaidmuo, tad už tai irgi skirčiau papildomų taškų. Gal ir toks aprašymas kaip "paauglys ieško laimės naujoje mokykloje" tiktų, bet man Atskalūno laiškai - tokis artimas filmas, kad net ir tai neskamba taip lėkštai, kaip galėtų skambėti.

 

 

Atkirtis

Atkirtis, tai toks filmas kurio metu nori atsistoti. Dažnai muzikos sukeliami efektai filmuose verčia stipriau sureaguoti, tačiau kai pats filmas yra muzikinis - pasiruoščiau sėdėti lyg ant adatų. Ir tai toli gražu ne joks Mokyklos miuziklas, o įtemptas psichologinis filmas apie ryžtingo būgnininko mokinio ir velniškai (turiu omenyje velniškai) griežto mokytojo santykius. Jei būtų kuriamas vaizdo įrašas, kuriame būtų sukaupti visi geriausi įžeidinėjimai iš filmų, būtų galima sukurti vidutinės trukmės video vien iš šio filmo ištraukų. Filme man patiko ir tai, kad nors jame ir buvo meilės istorija, ji nebuvo ant pagrindinio pjedestalo. Romanas tiesiog sukosi šalia pagrindinės filmo idėjos.



 



Tokie mano mėgstamiausi filmai, mintis, krebždėjusi kažkur tarp fizikos kontrolinio formulių ir K. Donelaičio poemos "Metai" jau išsikvėpė, tad užbaigiant klausiu perskaičiusių - kokie filmai yra jūsų sąrašo viršuje?

vidurio savaitės nuotaikos

Ne bevertė, o neypatinga. Nesidominti, neentuziastinga.  Pasimetusi ir išvargusi. Pabosta ridentis tokiu ritmu tam, kad prastumčiau dar vieną dieną, savaitę ar mėnesį. Penktadienis, reiškias prasidėjo savaitgalis. 5 dienų atostogos. Kontrolinis. Gimtadienis. Kontrolinis. Išvyka. Kontrolinis. Pavasario pradžia. Žolės dygimas (Berta). Muziejus. Supynės. Nežinia. Prisikuriu naujų tikslų tam, kad išbraukčiau juos iš darbų knygos. Išbūti nuo to iki ano. Nuo pirmadienio iki penktadienio. Nuo pirmos iki septintos pamokos. Nuo ryto iki vakaro. Noriu tik sėdėti ir nustoti laukti kol kas nors baigsis. Sustoti.

Isterija neįmanoma be publikos.

Chuck Palahniuk

Mokyklos keitimo niuansai

Jūs man visi tokie patys,  bet pakankamai skirtingi, kad vadinčiau jus skirtingais vardais. Laiptais, koridoriais, klasėmis juda srautai blankių veidų, iš kurių atskiriu tik keletą. Nesuprantu, ar nebemoku šnekėti, ar aplinkiniai tiesiog nebenori girdėti. Įsivaizduoju kaip keliauju, kuriu atsiminimus, tačiau išties esu savo kambaryje ir bandau ką nors išmokti. Kankina galvos skausmai dėl nuovargio, tačiau dėl to paties skausmo sunku užmigti. Galų gale suprantu, kad daug mano draugų vadinosi taip tik dėl to, kad matydavomės 5 kartus per savaitę.

norėjau čia parašyti

Tiesiog norėjau pasirodyti, pasivaidenti ar pažmėžuoti platybėje. Kartą savaitėje parodyti, jog gyva, nepervažiuota ar nenužudyta. Pasidalinti dalele savęs, savo kasdienybe. Pastarosiomis savaitėmis nejaučiu daug motyvacijos apsilankyti blogger svetainėje ir suverpti kažką iš juodraščių sąrąšo, tad dabar atsidariau naują blanką. Gal ir geriausia visada būtų nuo nulio pradėt.
Taigi kokia dabar mano kasdienybė? Tik geryn. Išbridau iš netvarkingo miego tvarkaraščio, apatijos, motyvacijos nebūvimo mokytis ar sportuoti ir kitų negandų. Atsikeliu ankščiau už patį žadintuvą, lengvai pasportuoju ir taikiai pasiruošiu naujai dienai. Visą dieną stengiuosi, kad niekas nesugadintų man nuotaikos. Galbūt pavasario atnešta saulė ir šiluma skatina endrofinų gamybą mano kūne (tikėtina, jog šiame teiginyje logikos nėra nei trupinio), o galbūt ir pozityvumo išlaikymas sukelia tokius teigiamus pojučius. Vienaip ar kitaip, suprantu, kad norint kažką turėti, reikia stengtis. Turėti laimę, turėti nuširdžią šildančią šypseną veide, turėti žmones aplinkui, kurie supranta, atjaučia ir skatina veikti toliau. Viskam reikia pastangų, nes išlaikyti paminėtus nieko nekainuoja iškryrus laiką ir meilę. Meilę ne tik žmonėms, bet ir sau.
Šiame tinklaraštyje nedažnai pasižymėjau pozityvu trykštančiais įrašais, galbūt tik kartais. Tačiau dabar, tikrai esu laiminga ir tikiuosi, kad visi skaitantys - esat irgi laimingi! Tad pasižadu nors kartą savaitėje čia atsidurti (jeigu nepavyks, na, tikriausiai šakėm neužbadysit), ir išlaikyti pozityvumą savyje kuo ilgiau.

Gero vakaro ir ateinančios savaitės. Ugnė.