trys filmai

Yra tokių žmonių, kurie vis išprovokuoja manyje mintį. Pirmiau itin nekreipiu dėmesio, tačiau ta mintis vis auga galvos pašonėje, kol galų gale pasiekia mano pirštų galus, o šie surenka tekstą.  Tai yra galutinis rezultatas.

Kovos klubas

Kas skato mano tinklaraštį jau kurį laiką, nebus pamatę kažką naujo, nes Kovos klubas jau buvo aprašytas (skaityti čia). Tai yra neblėstanti žymė tiek mano peržiūrėtų filmų istorijoje, tiek mąstyme, postūmis domėtis D. Fincherio ir Ch. Palahniuko kūryba, kuri atvėrė dar daugiau durų į savęs ir aplinkos supratimą. Nufilmavimas, detalės, aktorių parinkimas ir dialogai - visa tai išpildo visus lūkesčius šiame filme, kurį, nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad mačiau daugiau nei 8 kartus.

Atskalūno laiškai

Nesvarbu po kiek dar laiko ar kokios nuotaikos būdama pamatysiu Atskalūno laiškus, visada patirsiu dvejopus jausmus. Jis primena, kad nesvarbu koks vienišas jautiesi, nesi vienas ir kad gali atrasti vilties ir džiaugsmo mažuose dalykuose, kurie išties neatrodo ypatingi. Ir dar man būna labai slogu. Nors pagrindinio veikėjo gyvenimas buvo labiau užgožtas liūdesio, jo šviesiosios valandos buvo tiesiog didingos. Be to L. Lermanui visados tinka sutrikusio, pasimetusio, tylenio paauglio vaidmuo, tad už tai irgi skirčiau papildomų taškų. Gal ir toks aprašymas kaip "paauglys ieško laimės naujoje mokykloje" tiktų, bet man Atskalūno laiškai - tokis artimas filmas, kad net ir tai neskamba taip lėkštai, kaip galėtų skambėti.

 

 

Atkirtis

Atkirtis, tai toks filmas kurio metu nori atsistoti. Dažnai muzikos sukeliami efektai filmuose verčia stipriau sureaguoti, tačiau kai pats filmas yra muzikinis - pasiruoščiau sėdėti lyg ant adatų. Ir tai toli gražu ne joks Mokyklos miuziklas, o įtemptas psichologinis filmas apie ryžtingo būgnininko mokinio ir velniškai (turiu omenyje velniškai) griežto mokytojo santykius. Jei būtų kuriamas vaizdo įrašas, kuriame būtų sukaupti visi geriausi įžeidinėjimai iš filmų, būtų galima sukurti vidutinės trukmės video vien iš šio filmo ištraukų. Filme man patiko ir tai, kad nors jame ir buvo meilės istorija, ji nebuvo ant pagrindinio pjedestalo. Romanas tiesiog sukosi šalia pagrindinės filmo idėjos.



 



Tokie mano mėgstamiausi filmai, mintis, krebždėjusi kažkur tarp fizikos kontrolinio formulių ir K. Donelaičio poemos "Metai" jau išsikvėpė, tad užbaigiant klausiu perskaičiusių - kokie filmai yra jūsų sąrašo viršuje?